Burtų istorija Šiaurės Amerikoje. By J.K. Rowling

BG CS DA DE EL EN ES ET FI FR HK HR HU ID IT JA KO LT LV NL NO PL PT-BR PT-PT RO RS RU SK SI SV TH TR UA ZH +

Keturioliktas amžius – septynioliktas amžius

By J.K. Rowling

Burtininkai, kitaip nei žiobarai, jau seniai žinojo apie Ameriką – žemyną, kurį pirmąkart aptikę Europos tyrinėtojai pavadino “Naujuoju pasauliu” (pastaba: kiekvienoje tautoje “žiobarai” vadinami skirtingai, Amerikos bendruomenėje jie vadinami “ne burtininkais”). Įvairūs stebuklingo keliavimo būdai, įskaitant šluotas ar apsireiškimus, jau nekalbant apie vizijas ar nuojautas, reiškė, kad dar nuo Viduramžių net pačios tolimiausios burtininkų bendruomenės galėjo bendrauti tarpusavyje.

Amerikos indėnų, Europos ir Afrikos burtininkų draugijos seniai žinojo apie viena kitos egzistavimą – dar prieš Europos ne burtininkų imigraciją septynioliktame amžiuje. Jie jau tada žinojo apie daugelį šias bendruomenes siejančių panašumų. Vienos šeimos buvo priskiriamos grynakraujams burtininkams, tuo tarpu kitose šeimose, kuriose lig tol nebuvo nei raganių, nei burtininkų, burtai pasireikšdavo netikėtai. Bendras burtininkų ir paprastų žmonių (ne burtininkų) santykis buvo nuoseklus, nepriklausomai nuo gimimo vietos.

Legendoje apie Amerikos indėnų vilkolakius – piktus raganius ar burtininkus, galinčius virsti gyvūnais – yra kažkiek tiesos. Ji buvo sukurta teigiant, kad Amerikos indėnų animagai paaukodavo savo artimuosius, norėdami įgyti transformacijos galių. Iš tiesų, animagai apsimesdavo gyvūnais tam, kad išvengtų persekiojimo arba sumedžiotų savo genčiai maisto. Tokius žeminamus gandus dažniausiai skleisdavo gydymu užsiimantys ne burtininkai, apsimetę turintys stebuklingų galių ir bijoję būti demaskuoti.

Amerikos indėnų burtininkų bendruomenė itin domėjosi gyvūnais ir augalais – jos gaminami vaistai buvo daug veiksmingesni, nei tuo metu vartojami Europoje. Ryškiausias Amerikos indėnų ir Europos burtininkų skirtumas buvo tas, kad Amerikos indėnai neturėjo burtų lazdelės.

Burtų lazdelė atsirado Europoje. Ji buvo naudojama tam, kad būtų tikslesnis ir galingesnis burtų poveikis. Tačiau teigiama, kad patys galingiausi raganiai ir burtininkai sugebėdavo daryti stebuklus ir be burtų lazdelės. Kaip įrodė Amerikos indėnų animagai ir vaistų gamintojai, burtai be burtų lazdelės yra įmanomi, tačiau kerai ir transformacija sunkiai be jų apsieina.

Septynioliktas amžius ir vėliau

By J.K. Rowling

Į Naująjį pasaulį ėmė veržtis vis daugiau paprastų europiečių, nuo jų neatsiliko ir Europos raganiai bei burtininkai, kurie apsigyveno Amerikoje. Ir vieni, ir kiti turėjo savų priežasčių palikti gimtąją šalį. Vienus viliojo nuotykiai, tačiau dauguma norėjo pabėgti, nes buvo persekiojami ne burtininkų, kitų raganių ir burtininkų ar net burtininkų komisijos. Jie tikėjosi įsilieti į vis didėjantį ne burtininkų srautą arba pasislėpti tarp Amerikos indėnų burtininkų, kurie mielai priėmė ir globojo savo brolius iš Europos.

Tačiau nuo pat pradžių tapo aišku, kad Naujasis pasaulis raganiams ir burtininkams nebus toks svetingas, kaip Senasis pasaulis. Tą lėmė trys priežastys.

Pirma, ir vieni, ir kiti atvyko į šalį, kurioje buvo mažai patogumų – nebent tie, kuriuos jie susikūrė patys. Savo šalyje jiems tereikėjo užsukti į vietos vaistinę, kurioje rasdavo viską, ko reikėjo vaistams. Čia gi jiems teko raustis tarp nepažįstamų stebuklingų augalų. Čia nebuvo pripažintų burtų lazdelių gamintojų, o Ilvermornio raganavimo ir burtų mokykla, vėliau tapusi viena žinomiausių tokių mokyklų pasaulyje, tuo metu tebuvo apšiurusi lūšna, kurioje glaudėsi du mokytojai ir du mokiniai.

Antra, ne burtininkų veiksmams pritarė paprasti daugumos burtininkų gimtinių žmonės. Atvykėliai ne tik ėmė kariauti su Amerikos indėnais, kas sudavė smūgį burtininkų bendruomenės vienybei, bet ir skleidė savo religinius įsitikinimus, kurie netoleravo jokių burtų. Puritonai nevengė kaltinti vieni kitų okultizmu dėl mažiausio preteksto, o Naujojo pasaulio raganiai ir burtininkai jų privengė.

Bet didžiausią pavojų į Šiaurės Ameriką atvykusiems burtininkams kėlė Galvų medžiotojai. Kadangi Amerikos burtininkų bendruomenė buvo maža, išsisklaidžiusi ir uždara, ji neturėjo nuosavos teisėsaugos sistemos. Šią spragą užpildė piktavalių įvairių tautybių burtininkų gauja, kuri negailestingai ir žiauriai medžiojo ne tik žinomus nusikaltėlius, bet ir tuos, už kuriuos galėjo gauti bent kiek aukso. Ilgainiui Galvų medžiotojai tapo itin korumpuoti. Jie atsisakė paklusti sistemai ir ėmė piktnaudžiauti nepateisinama galia bei žiaurumu. Jie mėgavosi kraujo praliejimu bei kankinimais ir net užsiėmė savo kolegų burtininkų prekyba.

1692-1693 m. garsioji Salemo raganų medžioklė tapo tragedija burtininkų bendruomenei. Burtininkus tyrinėjantys istorikai pripažįsta, kad vadinamųjų puritoniškų teisėjų tarpe buvo mažiausiai du žinomi Galvų medžiotojai, kalti dėl Amerikoje kilusios nesantaikos. Kai kurie nužudytieji iš tikrųjų užsiėmė raganavimu, tačiau buvo nekalti dėl jiems mestų kaltinimų. Kiti gi buvo apskritai ne burtininkai, kuriems teko nelaimė būti sučiuptiems kilus bendrai isterikai ir trokštant kažkieno kraujo.

Salemas tapo reikšmingu įvykiu burtininkų bendruomenei ne tik dėl tragiškų žmonių mirčių. Iškart po to daugelis raganių ir burtininkų išvyko iš Amerikos, kiti gi nusprendė į tą šalį nebevykti. Taigi Šiaurės Amerikos burtininkų skaičius, palyginti su Europos, Azijos ir Afrikos, yra visiškai kitoks. Iki dvidešimtojo amžiaus pradžios Amerikoje buvo mažiau raganių ir burtininkų nei kituose keturiuose žemynuose. Grynakraujės šeimos, iš laikraščių sužinojusios apie puritonų ir Galvų medžiotojų veiksmus, neskubėjo keltis į Ameriką. Taigi Naujajame pasaulyje gimė daugiau negrynakraujų raganių ir burtininkų nei kur kitur. Kol jie ieškojo sau tinkamos poros ir kūrė burtininkų šeimas, gryno kraujo ideologija, persunkusi Europos burtų istoriją, Amerikoje buvo įsigalėjusi gerokai mažiau.

Ko gero, reikšmingiausias Saleme praūžusių teismų rezultatas buvo 1693 m. įkurtas Jungtinių Amerikos Valstijų burtininkų kongresas (MACUSA) – beveik šimtmečiu anksčiau nei ne burtininkų kongresas. Visi Amerikos raganiai ir burtininkai žino apie MACUSA (tariama Ma – ku – sa) – tai buvo pirmasis kartas, kai Šiaurės Amerikos burtininkų bendruomenė susivienijo, priėmė įstatymus ir veiksmingai įsiliejo į ne burtininkų pasaulį, kaip daugumoje kitų šalių. Pagrindinis MACUSA uždavinys buvo nuteisti saviškius išdavusius Galvų medžiotojus. Žudymais, prekyba burtininkais, kankinimais bei kitais žiauriais nusikaltimais apkaltinti asmenys buvo nubausti už savo nusikaltimus.

Keli labiausiai pagarsėję Galvų medžiotojai išvengė bausmės. Nors ir buvo išduoti tarptautiniai arešto orderiai, jiems pavyko pasislėpti ne burtininkų bendruomenėje. Kai kurie jų sukūrė šeimas su ne burtininkais, o jų vaikai, gimę apdovanoti burtininko galiomis, būdavo atskiriami nuo kitų vaikų, kad Galvų medžiotojai liktų šešėlyje. Kerštingi Galvų medžiotojai, išvaryti iš bendruomenės, įtikino savo palikuonis, kad burtai egzistuoja, ir įskiepijo jiems mintį, kad visi raganiai bei burtininkai turi būti išnaikinti, kur jie bebūtų.

Amerikos burtininkų istorikas Teofilis Ebotas nurodė kelias tokias šeimas, giliai tikinčias burtais ir jaučiančias jiems didžiulę neapykantą. Tai galėjo lemti Galvų medžiotojų šeimų palikuonių įsitikinimai bei veikla ir tai, kad Šiaurės Amerikos ne burtininkus buvo sunkiau apkvailinti ir apgauti burtais nei daugumą kitų žmonių. Tai turėjo didžiulės įtakos Amerikos burtininkų bendruomenės valdymui.

Rapaport įstatymas

By J.K. Rowling

1790 m. penkioliktoji MACUSA prezidentė Emilė Rapaport įvedė įstatymą, kuriuo visiškai atskyrė burtininkų ir ne burtininkų bendruomenes. Tai pažeidė Tarptautinį slaptumo kodeksą, dėl ko Tarptautinė burtininkų konfederacija pasmerkė MACUSA. Tai buvo rimtas kaltinimas, nes kodeksą pažeidė ne kas kitas, o pats MACUSA.

Trumpai tariant, tai susiję su prezidentės Rapaport Iždo ir dragotų (dragotai yra Amerikos burtininkų pinigai, o Dragotų tvarkytojas prilyginamas Iždo sekretoriui) tvarkytojo dukra. Aristotelis Tvelvtrisas buvo gerbiamas žmogus, o jo dukra Dorkas buvo graži neišmanėlė. Ji mokėsi Ilvermornio mokykloje, o tuo metu, kai jos tėvas buvo paskirtas į šią garbingą tarnybą, leido laiką namie ir neužsiėmė burtais – jai terūpėjo suknelės, šukuosenos ir vakarėliai.

Vienos iškylos metu Dorkas Tvelvtris susižavėjo gražuoliu ne burtininku Baltramiejumi Bierbounu. Dorkas nežinojo, kad Baltramiejus yra Galvų medžiotojų palikuonis. Nė vienas jo šeimos narys nebuvo apdovanotas burtininko galiomis, tačiau jo tikėjimas burtais buvo nepalaužiamas kaip ir įsitikinimas, kad raganiai ir burtininkai yra blogis.

Nenutuokdama apie pavojų Dorkas priėmė mandagų Baltramiejaus domėjimąsi jos “nekaltais burtais” už gryną pinigą. Ji nė nepajuto, kaip atsakinėdama į jo klausimus išdavė slaptus MACUSA ir Ilvermornio adresus, informaciją apie Tarptautinę burtininkų konfederaciją ir apie tai, kaip šios organizacijos saugo ir gina burtininkų bendruomenę.

Gavęs iš Dorkas pakankamai informacijos, Baltramiejus pavogė jos burtų lazdelę, kurią ji jam paslaugiai parodė, parodė ją laikraštininkams, po to surinko ginkluotų bendraminčių gaują ir išvyko ieškoti, o dar geriau – nužudyti, visų netoliese gyvenančių raganių ir burtininkų. Vėliau Baltramiejus atspausdino lankstinukus su vietų, kuriose renkasi raganiai bei burtininkai, adresais ir išsiuntinėjo laiškus garsiems ne burtininkams, iš kurių keli nusprendė patikrinti, ar iš tikrųjų nurodytose vietose vyksta “pragaištingi okultizmo vakarėliai”.

Apsvaigęs nuo troškimo išnaikinti raganavimą Amerikoje, Baltramiejus Bierboutas persistengė ėmęs šaudyti į ne burtininkus, išeinančius iš jo stebimo įtartino pastato, kuriuos jis palaikė MACUSA burtininkais. Laimė, niekas rimčiau nenukentėjo, o Baltramiejus buvo suimtas ir įkalintas už šį nusikaltimą, neįtraukiant į šį procesą MACUSA. Tai buvo didžiulis palengvėjimas MACUSA, kuris įvairiais būdais stengėsi susidoroti su Dorkas išdavystės pasekmėmis.

Baltramiejus buvo spėjęs išplatinti nemažai lankstinukų, o kai kuriuose laikraščiuose net pasirodė Dorkas burtų lazdelės nuotraukų su prierašu, kad šios lazdelės mojis yra “stiprus kaip mulo spyris”. Susidomėjimas MACUSA pastatu buvo toks didelis, kad šiai organizacijai teko ieškoti kitų patalpų. Kaip viešos apklausos metu prezidentė Rapaport prisipažino Tarptautinei burtininkų konfederacijai, ji nebuvo įsitikinusi, ar visi asmenys, sužinoję Dorkas paskleistą informaciją, yra užmirštieji. Informacijos nutekėjimas tapo rimta problema, kurios pasekmės bus jaučiamos daugybę metų.

Nors dauguma burtininkų bendruomenės narių reikalavo, kad Dorkas būtų įkalinta iki gyvos galvos ar net pasiųsta myriop, ji kalėjime tepraleido vienerius metus. Užsitraukusi didžiulę gėdą ir sukrėsta iki širdies gelmių ji atsidūrė visiškai kitokioje burtininkų bendruomenėje ir baigė savo gyvenimą vienumoje, o draugiją jai palaikė tik veidrodis ir jos papūga.

Dorkas neatsargumas ir lėmė Rapaport įstatymo priėmimą. Šis įstatymas įteisino griežtą ne burtininkų ir burtininkų bendruomenių atskyrimą. Burtininkams tapo draudžiama draugauti ar kurti šeimą su ne burtininkais. Bausmės už artimą draugystę su ne burtininkais buvo itin griežtos. Bendravimas su ne burtininkais buvo leidžiamas tik tiek, kiek to reikėjo kasdieniams darbams atlikti.

Rapaport įstatymas tik dar labiau išryškino didžiausią Amerikos ir Europos burtininkų bendruomenių kultūrinį skirtumą. Senajame pasaulyje egzistavo užmaskuotas ne burtininkų vyriausybių bendradarbiavimas ir bendravimas su burtininkais. Amerikoje MACUSA veikė nepriklausomai nuo ne burtininkų vyriausybės. Europoje raganiai ir burtininkai galėjo kurti šeimas su ne burtininkais, Amerikoje gi į ne burtininkus buvo žiūrima kaip į priešus. Trumpai tariant, Rapaport įstatymas įstūmė Amerikos burtininkų bendruomenę, ir šiaip kovojančią su ne burtininkų įtarimais, į dar gilesnį pogrindį.

Amerikos burtininkai 3-ajame dešimtmetyje

By J.K. Rowling

Amerikos burtininkai suvaidino savo vaidmenį didžiajame 1914-1918 m. kare, nors dauguma jų tėvynainių ne burtininkų nieko apie tai nežinojo. Kadangi burtininkų buvo abiejose apkasų pusėse, jų pastangos nebuvo lemiamos, bet jie pasiekė nemažai pergalių kovoje su priešu, leidusių išvengti daigiau aukų.

Tačiau ir šios pastangos nesušvelnino MACUSA nusistatymo dėl burtininkų ir ne burtininkų bičiuliavimosi, taigi Rapaport įstatymas liko galioti. Iki 3-iojo dešimtmečio JAV burtininkų bendruomenė priprato prie didesnio nei jų bendražygių Europoje uždarumo ir bendravo tik savo rate.

Dorkas Tvelvtri Slaptumo kodekso pažeidimas ilgai neišblėso iš atminties, burtininkų kalboje net prigijo žodis “Dorkas”, kuriuo jie vadino neišprusėlius ir neišmanėlius. MACUSA ir toliau taikė griežtas bausmes tiems, kurie nesilaikė Tarptautinio slaptumo kodekso. Be to, MACUSA labiau nei kitos Europos organizacijos netoleravo tokių reiškinių kaip vaiduokliai, poltergeistas ar fantastinės būtybės, nes šie padarai ir dvasios galėjo priversti ne burtininkus patikėti burtų egzistavimu.

Po 1982 m. didžiojo pabaisų maišto (išsamesnės informacijos rasite Ortizo Oflaherčio knygoje “Paskutinioji Didžiapėdžio kova”) centrinė MACUSA būstinė penktą kartą pakeitė dislokacijos vietą ir persikraustė iš Vašingtono į Niujorką, kuriame veikė 3-ajame dešimtmetyje. Tuo dešimtmečiu MACUSA prezidente buvo ponia Serafina Pikeri – itin talentinga ir garsi ragana iš Savanos.

Iki 3-iojo dešimtmečio Ilvermornio raganavimo ir burtų mokykla klestėjo daugiau nei du šimtmečius ir buvo laikoma viena geriausių tokių mokyklų pasaulyje. Baigę mokslus, visi raganiai ir burtininkai puikiai naudojosi burtų lazdele.

Vadovaujantis devynioliktame amžiuje priimtais įstatymais, visi Amerikos burtininkų bendruomenės nariai privalėjo turėti “burtų lazdelės leidimą”, siekiant kontroliuoti burtininkų veiklą ir nustatyti nusikaltėlius pagal jų burtų lazdeles. Kitaip nei Britanijoje, kur “Ollivanders” buvo pagrindinis burtų lazdelių gamintojas, Šiaurės Amerikoje tokių gamintojų buvo keturi.

Čoktavų palikuonis Šikoba Volfas išgarsėjo įmantriai išraižytomis burtų lazdelėmis su audrapaukščio uodegos plunksnomis (audrapaukštis yra stebuklingas Amerikos paukštis, artimai siejamas su feniksu). Buvo manoma, kad Volfo burtų lazdelės yra itin galingos, tačiau sunkiai įvaldomos. Jas ypatingai vertino tie burtininkai, kurie mokėjo transformuotis.

Negrynakraujis burtininkas Johanesas Džonkeris, kurio tėvas buvo puikus baldžius, tapo puikiu burtų lazdelių gamintoju. Jo burtų lazdelės buvo labai populiarios ir lengvai atpažįstamos, nes buvo išpuoštos perlamutru. Išbandęs daugelį medžiagų, Džonkeris labiausiai pamėgo Katės Vampus plaukus.

Tiagas Kvintana įsiveržė į burtininkų pasaulį su savo prašmatniomis ir lengvomis burtų lazdelėmis, papuoštomis permatomu Arkanzaso Baltosios upės pabaisos dygliu, galinčiomis pritraukti jėgą ir eleganciją. Baimė dėl šių pabaisų išnaikinimo buvo išsklaidyta įrodžius, kad Kvintana vienintelis moka jas privilioti. Šią paslaptį jis išsaugojo iki pat mirties, o tada buvo nustotos gaminti ir Baltosios upės pabaisos dygliais papuoštos burtų lazdelės.

Violeta Bjuvė, garsioji burtų lazdelių gamintoja iš Naujojo Orleano, ilgus metus saugojo burtų lazdelių, gaminamų iš gudobelės, paslaptį. Galiausiai buvo sužinota, kad jas gaminant buvo naudojami vilkolakio su šuns galva, klaidžiojančio Luizianos pelkynuose, plaukai. Buvo sakoma, kad Bjuvė burtų lazdelės limpa prie juodosios magijos kaip vampyrai prie kraujo, tačiau daugelis 3-iojo dešimtmečio Amerikos burtininkų ėjo į kovą būtent su Bjuvė burtų lazdele. Be to, tokią lazdelę turėjo ir prezidentė Pikeri.

Priešingai nei ne burtininkų bendruomenė 3-ajame dešimtmetyje, MACUSA leido raganiams ir burtininkams vartoti alkoholį. Daugelis tokios politikos kritikų teigia, kad blaivininkų draugijoje raganiai ir burtininkai galėjo būti lengvai atpažįstami. Tačiau atvirumo valandėlę prezidentė Pikeri yra pripažinusi, kad būti burtininku Amerikoje ir taip nelengva. Ji buvo pareiškusi savo personalo vadovui: “Juoko lašų klausimas nediskutuotinas.”

This is a reprint of a document from the now defunct pottermore.com site. JK Rowling reserves all rights in this document.